____

Vis bandai sugauti taip greitai lekiantį laiką, tačiau belieka tik suvokimas, kad ir visas gyvenimas pralėks, kaip mėnuo, pusmetis ar metai.
O mirtis, atrodo, tik ir gaudo tave, ieško tavęs, tikisi tavęs, niekada tavęs nepamiršta.
Belieka tik vienintelis nežinomasis – kuris jos bučinys bus paskutinis, kuris susitikimas su ja nuneš ten, kur dar nebuvai, o gal buvai, tik nepameni,
nes jau nieko nepameni.
Bandai prisiminti kažkur „girdėtus“ kažkieno gyvenimo epizodus: ar tai buvo tavo gyvenime, jei tavo, tai ar šiame,
ar kažkuriame, gal tik skaitei labai vaizdingai parašytą romaną, apsakymą, pasaką, kurią iki šiol pameni.
Ar tai tikrai buvai tu?
Gal tai tau tik buvo papasakota?
Kažkas man sakė, kažkur girdėjau, skaičiau, mačiau…
Ribos nusitrynusios, nes net jei tai vyko tik tavo galvoje, tai nereiškia, kad tai nebuvo tikra.
Argi ne puikiai pastatytas tavo gyvenimo spektaklis, kuriame tu buvai tikriausiai tik eilinis į šlovę bandantis prasimušti aktoriūkštis?
Tokių spektaklių buvo tiek daug, kad nebežinai, kas buvo jų režisieriai (po kiek laiko net nesistengi sužinoti ir įsiminti, o anksčiau tai buvo taip svarbu).
O gal režisavai tu?
Ne, ne, tikrai ne.
Jau net nebenorėtum būti tuo, kuris viską surikiuoja, sudėlioja ir pateikia publikai.
Nes pavargai, nes bėgi nuo atsakomybės, nes jau belieka pripažinti, kad žinai, jog nieko nežinai.
Juk niekada ir nežinojai.
Tik klaidžiojai tuose labirintuose, tik keliavai keliavai be tikslo, – juk gyvenimas irgi gali būti „šiaip“.
Prasmės išnyko su pirmuoju tavo riksmu, tačiau neatsinaujino po paskutiniojo tavo atodūsio.
Energijos ratas neegzistuoja: yra daugybė energijos, kuri išnyksta niekur, kaip ir iš niekur neatsiranda.
Kaip ir tu.
Iš nieko į nieką.
Iš tikro net nėra jokios transformacijos: gimei iš nieko, buvai niekas, mirsi nieku, ir tada jau liksi nieku amžiams.